Miško maudynės prasideda tada, kai nustojame tiesiog eiti ir pradedame iš tikrųjų būti miške. Po kurio laiko aplinka ima atsiverti visai kitaip. Iš pradžių pastebime bendrą vaizdą, paskui – pavienes detales. Medžio žievę. Šviesą tarp šakų. Vėsesnį orą tankesnėje vietoje. Po kojomis minkštą spyglių sluoksnį. Drėgmę ant samanų.
Tada išryškėja garsai.
O dar po kiek laiko – kvapas.
Japonijoje ši patirtis vadinama Shinrin-yoku, arba miško maudynėmis. Pats terminas pradėtas vartoti 1982 metais ir reiškia miško atmosferos patyrimą, pasinėrimą į ją. Tai nėra žygis, sportas ar užduotis. Esmė – sąmoningai būti miške ir leisti aplinkai veikti per pojūčius. Ir kuo ilgiau neskubame, tuo aiškiau suprantame, kodėl tam pasirinktas būtent žodis „maudynės“. Mes ne tik žiūrime į mišką. Esame jo viduje.
Miškas pradeda užimti dėmesį
Pirmomis minutėmis galvoje dar sukasi dienos reikalai. Mintys niekur nedingsta vien todėl, kad įžengėme tarp medžių. Tačiau po truputį aplinka pradeda konkuruoti dėl dėmesio. Vienur girdėti vėjas medžių viršūnėse. Kitur paukštis. Kažkur trakšteli šaka. Žingsnis pataiko ant sausesnės miško paklotės ir garsas iškart pasikeičia. Akimis pagauname skirtingus žalios spalvos atspalvius, apsamanojusią medžio pusę, seną kelmą, saulėje įšilusią pušies žievę.
Ir staiga pastebime, kad kurį laiką visai negalvojome apie tai, apie ką galvojome prieš penkias minutes. Toks persijungimas į pojūčius ir yra viena stipriausių miško terapijos patirties dalių. Nebūtina stengtis „išvalyti mintis“. Nebūtina specialiai atsipalaiduoti. Miškas pats duoda daug dalykų, į kuriuos galima nukreipti dėmesį.
„Miške man gera“ nėra vien graži frazė
Vienas žinomiausių Shinrin-yoku tyrimų buvo atliktas 24 Japonijos miškuose, o jame dalyvavo 280 jaunų suaugusių vyrų.
Tyrėjai matavo pulsą, kraujospūdį, seilių kortizolio kiekį ir širdies ritmo variabilumą. Miško aplinkoje buvo stebimas mažesnis kortizolio kiekis, lėtesnis pulsas, mažesnis kraujospūdis ir didesnis parasimpatinės nervų sistemos aktyvumas – tai būsena, siejama su poilsiu ir atsipalaidavimu. Įdomu tai, kad tyrime pakako gana trumpo buvimo: dalyviai vaikščiojo maždaug 16 minučių ir apie 14 minučių stebėjo aplinką.
Tai nereiškia, kad egzistuoja stebuklinga „miško dozė“. Kur kas įdomesnė pati mintis: aplinka gali būti juntama ne tik mūsų nuotaikoje, bet ir kūno reakcijose. Gal todėl po kurio laiko miške kartais tiesiog pastebime, kad žingsnis sulėtėjo, pečiai atsipalaidavo, o niekur skubėti nebesinori.
Miškas turi kvapą. Tiksliau – daugybę kvapų
Vieno „miško kvapo“ iš tiesų nėra. Po lietaus jis visai kitoks nei sausą ir karštą dieną. Drėgnas miškas pirmiausia primena žemę. Šlapias samanas. Lapus. Medžio žievę. Medieną. Tas labai atpažįstamas žemiškas aromatas iš dalies susijęs su geosminu – natūraliu junginiu, kurį gamina įvairūs dirvožemyje gyvenantys mikroorganizmai. Žmogaus uoslė geosminui nepaprastai jautri, todėl jo kvapą galime pajusti net esant labai mažai koncentracijai. Gal todėl po vasaros lietaus žemė kartais kvepia taip stipriai, kad norisi įkvėpti dar kartą.
O tada ateina saulėta, karšta diena ir tas pats miškas pasikeičia. Pušyne ryškėja sakų, spyglių ir šiltos medienos kvapas. Medžiai natūraliai išskiria daugybę lakiųjų junginių. Tarp miško ore aptinkamų medžiagų yra pinenai, limonenas ir kiti terpenai, o jų koncentracija gali skirtis priklausomai nuo medžių rūšies, temperatūros, paros laiko ir sezono. Įdomu tai, kad limonenas – vienas iš miško ore aptinkamų junginių – yra ir viena ryškiausių natų palo santo aromate: ši šventoji mediena kvepia sakingai ir šiltai, bet turi ir netikėtą, šviežią citrusinį atspalvį – būtent dėl šio junginio. Todėl vieną dieną miškas gali kvepėti drėgna žeme, kitą – sakais, trečią – sausais spygliais ir įšilusia mediena. Ir dažnai būtent kvapas tampa tuo dalyku, kuris vietą išlaiko atmintyje ilgiausiai.
Kai mišką pradedame ne tik matyti
Miško maudynių patirtis įdomi tuo, kad po kurio laiko pradedi pastebėti dalykus, kurie anksčiau atrodė nereikšmingi. Medžio kamienas nėra tiesiog kamienas. Vienas paviršius grubus ir giliai suskeldėjęs. Kitas beveik lygus. Samanos gali būti vėsios ir minkštos net šiltą dieną. Ant vienos miško pusės žemė sausa, už kelių metrų jau drėgna.
Žiemą po sniegu kitaip skamba net žingsniai.
Pavasarį pirmiausia pajuntama drėgna žemė ir nauja žaluma.
Vasarą išryškėja šiluma, sakai ir spygliuočiai.
Rudenį atsiranda lapų, grybų, drėgnos medienos ir vėsesnio oro kvapas.
Miškas žavus kiekvienu metų laiku, tik kiekvieną kartą vis kitoks. Ir gal todėl į tą pačią vietą galima grįžti daugybę kartų. Miškas pažįstamas, tačiau patirtis niekada nėra visiškai tokia pati.
Gal svarbiausia miško terapijos dalis yra jos paprastumas
Shinrin-yoku nereikalauja sukurti ypatingos būsenos. Nereikia būti gamtos specialistu. Nereikia atpažinti augalų. Nereikia išmokti ilgo sąrašo taisyklių. Pakanka sulėtėti tiek, kad pradėtume pastebėti. Ir tada vienas po kito atsiranda dalykai, kurių skubėdami beveik nejaučiame. Kaip pasikeičia oras įėjus giliau tarp medžių. Kaip stipriai kvepia pušynas karštą dieną. Kaip kitaip atrodo žievė iš kelių centimetrų atstumo. Kaip daug skirtingų garsų telpa ten, ką iš pradžių vadinome tiesiog „tyla“.
Ir kažkuriuo metu pats miškas pradeda užpildyti dėmesį. Gal todėl miško maudynių patirtį žmonės dažnai prisimena ne pagal tai, kiek kilometrų nuėjo. Jie prisimena, kaip jautėsi. Jei norisi bent dalelę šio pojūčio parsinešti namo, Kalifornijos baltojo šalavijo kvapas dažnai apibūdinamas kaip miškiškas, sakingas – tarsi trumpam grąžinantis į mišką net ir kambaryje.
Miškas, į kurį norisi grįžti
Miško terapija nieko neprideda prie miško. Medžiai, žemė, oras, garsai ir kvapai jau ten. Pasikeičia tik mūsų būdas juos patirti. Kartais užtenka po lietaus sustoti tarp medžių ir pajusti drėgnos žemės kvapą. Kitą kartą – karštą dieną įkvėpti pušyno oro. Dar kitą – tiesiog kelias akimirkas klausytis vėjo medžių viršūnėse. Ir tada žodis „maudynės“ nustoja skambėti keistai. Nes tam tikra prasme būtent tai ir vyksta. Mes leidžiame sau pasinerti į mišką. Ne tam, kad ką nors pasiektume. O tam, kad pabūtume vietoje, kurioje kartais užtenka labai nedaug, kad pasijustume geriau.
Šaltiniai
- Park B. J., Tsunetsugu Y., Kasetani T., Kagawa T., Miyazaki Y. The physiological effects of Shinrin-yoku: evidence from field experiments in 24 forests across Japan. Environmental Health and Preventive Medicine, 2010. Atidaryti tyrimą
- Garbeva P. ir kt. Volatile sensation: The chemical ecology of the earthy odorant geosmin. Environmental Microbiology, 2023. PubMed
- Antonelli M. ir kt. Forest Volatile Organic Compounds and Their Effects on Human Health: A State-of-the-Art Review. International Journal of Environmental Research and Public Health, 2020. Atidaryti apžvalgą
